2016 m. kovo 22 d., antradienis

Nihilistas ir Kanaruose nihilistas. Mano asmeninė nuomonė apie Michel‘io Houellebecq‘o novelę „Lansarotė“


Sakau, gal pabandau savo blogui susorganizuoti dirbtinį kvėpavimą. Mažu dar atsigaus? 
Šis tekstas publikuotas Small Planet skrydžio žurnalo pavasariniame numeryje. Pagalvojau, o kas jeigu pavasarį nežadate skristi į šiltus kraštus pasitikti pavasario, o Jums labai įdomi mano asmeninė nuomonė apie Houllebecq'o Lansarotę.

Būna grožinės literatūros kūrinių, kurie romano herojaus pramintais keliais įkvepia išekliauti minias. Tačiau ar galima tikėtis įkvėpimo keliauti iš geros, bet visai ne nuotaikingos knygos? Na tarkim, jei niūrus knygos herojus išskirtinės vietovės turistines atrakcijas aprašo kandžiai ir sarkastiškai, tačiau išskirtinai taikliai – lyg aštriu nihilisto skalpeliu mėsinėtų rožinį ponį. Kaip tik taip galima apibūdinti Michel‘io Houellebecq‘o novelę „Lansarotė“ (Tyto Alba, 2005).

Nesate girdėję apie garsiausią šiuolaikinį prancūzų rašytoją? Ką gi, akivaizdu, kad dar turės praeiti vienas kitas šimtas metų, kol sėkmingiausią gyvą prancūzų rašytoją žmonės pažinos taip pat gerai, kaip jo vyresnius kolegas Viktorą Hugo ir Aleksandrą Diumą. 2010 m. išleistas M. Houellebecq‘o romanas „Žemėlapis ir teritorija“ (La Carte et le Territoire) laimėjo prestižiškiausią Prancūzijoje literatūrinį apdovanojimą – Prix Goncourt. Rašytoją garsina ne tik jo literatūrinis talentas, bet ir prieštaringa asmenybė. M. Houellebecq‘o pavardę lydi tokie epitetai, kaip: nihilistas, mizantropas, šiuolaikinės visuomenės kritikas, antimusulmonas ir taip toliau. Į atostogų lagaminą įsimesta „Lansarotė“ tegul tampa pretekstu intriguojančiai pažinčiai su šiuo prancūzų literatūros blogiuku. Negąsdinanti kūrinio apimtis, turistinė tematika, triaukštis sarkazmas ir gilesni prasmės klodai – per keletą saulės vonių seansų pakulturingėsite visu pustoniu.

Antituristinis vadovas


Paraidiniu-aprašomuoju metodu paprasčiausia būtų pasakyti, kad „Lansarotėje“ kalbama apie turizmą, europiečių poilsiavimo ypatumus bei apie „viskas įskaičiuota“ atostogas Lansarotės saloje.  M. Houellebecq novelėje pirmuoju asmeniu pasakoja apie savo motyvus išsirenkant atostogų kelialapį ir apie pačią poilsiavimo patirtį. Nors daugelis novelės herojaus pastebėjimų apie turizmą ir turistus ypatingai taiklūs ir tikslūs, vis tik šį kūrinį korektiškiau būtų vadinti anti-turistiniu literatūriniu vadovu.

Stebėti ir niekuo nesistebėti
Novelė „Lanzarote“ Prancūzijoje pasirodė 2003 m., kuomet tik radosi privačios internetinės raštijos žanras, kalbininkų vadinamas asmeniniais tinklaraščiais. Didesnė „Lansarotės“ dalis skaitosi kaip ilgas asmeninio tinklaraščio įrašas. Autorius pasakoja, kaip  1999 m. (knygoje iš(si)aiškinama, kad matematiškai tiksliau būtų sakyti metai prieš tūkstantmečių sandūrą), iš niauraus Paryžiaus pasprunka į „kur nors, kur šilta“. Herojus, žiūrinėdamas kelionių lankstinukus, svajones pardavinėjančiai turistinės firmos darbuotojai išsako vos keletą sąlygų – kelionės biudžetas yra ribotas ir primygtinis nenoras vykti į musulmonišką šalį. Štai taip buitiškai atsainiai įsigyjama savaitė atostogų Lansarotėje – saloje, apie kurios egzistavimą pasakotojas lig tol net neįtarė. Taip pat atsainiai vyksta ir atostogavimo procesas.