Kad pasakojimas
būtų kažkiek aiškesnis, tai imkime ir pasiaiškinkime pagrindines sąvokas,
terminus bei veikėjus.
Gunaras Kakaras (vietomis, tiesiog –
Kakaras) – beveik mitinis personažas, kažkada gerbtinas astronomas,
pastaruosius kelis dešimtmečius – Kakaro bokšto, dar vadinamo Lietuvos etnokosmologijos
muziejumi, direktorius. Kai kurie žmonės tiki, kad Kakaras iš tikro egzistuoja,
yra žmonių net jį mačiusių. Man gyvenimas ne tiek nusisekė – apie Kakarą esu
išklausiusi aibę legendų, esu regėjusi jo didžius darbus, bet jį patį mačiau
tik Vikipedijos iliustracijoje (o ten, kaip žinia saugomi ir Lizdeikos ir Dievo
Tėvo atvaizdai..).
Lietuvos etnokosmologijos muziejus (aukščiau
ir žemiau Kakaro bokštas arba tiesiog Kosminis centras) – straipsnio objektas. Neabejotinai aukščiausias
turistų traukos taškas visame Kulionių kaime. Neišmanėlių išsiblaškėlių dažnai
painiojamas su Molėtų astronomijos observatorija. Kas ten kaip ir apie ką
išdėstyta žemiau.
Etnokosmologija niekas be pirmojo ir
visų laikų geriausio etnokosmologo Gunaro Kakaro tiksliai negali apsakyti kas
tai yra, bet akivaizdu, kad disciplina vien pavadinimu surenka tiek tautiškai susipratusį,
tiek kosminiais masteliais svajojantį jaunimą (tik jauni turi drąsos tokiems antisiteminiams tikėjimams). Kaip paaiškino gidas,
pavadinimas trigubai graikiškas: etno – tauta, kosmos – kosmosas, o ija (sic! sic!!) – „kaip ir filosofija“ kažkas apie
mokslą, žinojimą ir pan. (labai įdėmiai klausiaus ar kalba tikrai eina apie
IJĄ, tai pro ausis praleidau vieną kitą josios lietuvišką atitikmenį).
Lyrinis aš – iš tikro tai aš nelabai
lyrinė ir su labai ribotu romantikos biudžetu tiek tautos, tiek kosmoso, tiek ijos klausimais. Mokiausi ant istorijos,
ženijaus ant astronomijos, tai jaučiuosi beveik kompetentinga permąstyti ir
įvertinti (šita dalis kaip ir bet kuriam ekspertui-savanoriui, žinoma, visų saldžiausia) Kakaro siūlomas etnokosmologijos mokslo
gaires bei daiktinius tų gairių įrodymus.
Ateivis – toks visai kaip iš filmų tik
plastikinis nežemiškos civilizacijos atstovo pusgaminis.
Kakaro bokšto paunksmė
Kažkada seniai
seniai, Kakaro bokštas priminė du kolūkio pirmininko neštus ir pamiškėje
pamestus siloso bokštus. Parėjus į Europos Sąjungą ir atsivėrus jos
struktūriniams fondams gerb. Kakaras pralinksmino visą Kulionių kaimą užmoju
per metus įsisavinti kažkiektentais milijonų. Kaimas kikeno į ūsą, niekaip
nesuprasdamas kaip čia Kakaras ims ir pastatys kokį tai čiūdą už kažkiektaisten milijonų greičiau nei normalus
žmogus teliuką užaugina. O Kakaras ėmė ir pastatė. Ir ne šiaip Čiūdą – o visą
kosminę stotį!
 |
| vidury miškų, vidurį laukų teleportacijos centras, kas? |
Iš pradžių ta
Kosminė stotis su priparkuota ateivių lėkšte tarp laukų-miškų atrodė kaip
reikalas čiūdnai. Šiemet žiūrėjau žiūrėjau į tą kosminį čiūdą ir galutinai bei
neskundžiamai apsisprendžiau – vat ir gerai, kad žmonės leidžia sau ne tik
prisifantazuot visokių ateivių, bet ir savo svajonių vertą architektūrą
su(si)organizuoti. Kur nors miesto džiunglynuose ta kosminė stotis paskęstų tarp daugiau-mažiau
žvilgančių ofisynų, o palaukėj-pamiškėj skardinių šonų žvilgesio nieks
nestelbia.
