2015 m. balandžio 8 d., trečiadienis

Prancūziška sveikata versus lietuviška sveikata


Kas kart grįžinėjant iš pa(si)rodymo gydytojui ima liguistai niežtėti nagai bevystančiame savo bloge apdainuoti prancūziškos sveikatos ypatumus. Žinoma, vietiniam liaudies ūkiui smarkiai naudingiau būtų jei tą niežulį išliečiau, pėvėzė, išplaudama grindis, bet šį kartą mat jas šunys katinai.

Tai vat. Pirmaisiais emigracijos metais prancūziška sveikatos apsauga mums pabrėžtinai nepatiko. Absoliučiai nesąmoninga prancūziškoji sistema buvo vienus metus, nes lygiai tiek (gerai gerai, gal ir perdedu mėnesiu ar pusantro) užėmė pasižymėti savo draustumus. Šita bezabrazija skundėmės visiems mandagiai pasidomėjusiems ir visai nerodžiusiems susidomėjimo. Ta proga sužinojome, kad nėra čia jokio asmeninio susimokymo prieš dorą europiečių šeimą. Tiesiog rimtus dalykus rimtai sužymėti užima laiko, o jeigu tavo kokie tais autentiški popieriai prapuola (šitai labai tyčia pažymėta tiesioginės nuotakos veikiamąja rūšimi), tai  irgi nieko asmeniško - mokėtų prancūzai rusiškai, tai pasakytų niesiudba. Pristačius dviejų savaičių kūdikį pediatrei ši nuoširdžiai nusistebėjo, kad jo draudimas jau suvestas į sistemą – sakė, kad šitai labai retai nutinka greičiau nei per du mėnesius.


Kai jau iš nežinia kelinto karto susirenka visi reikalingi popieriukai vienon vieton, tai jie leidžia sau patingėti šitai pažymėti kompiuteryje ir tiesiog iškepa draustumą pažyminčią nuolaidų kortelę. Tą kortelę braukia daktarai, vaistininkai, laboratorininkai, akušeriai ir kiti sveikatos pardavėjai ir pritaiko savo prekei nuolaidą. Standartinė standartinės nesveikatos nuolaida – 60%. Nori didesnės? Kaip koks ponas drauskis papildomu draudimu. O jei nesi tiek ponas, kad pirkaliotis visokius ten privačius draudimus, tai trys dienos su banaliu inkstų uždegimu gali atsieisti tūkstantį eurų (ačiū visų tautybių dievams, kad čia draugiška, bet ne asmeninė patirtis). Kaina jau po nuolaidos, jei ką.


Kitas didis nepatogumas buvo tai, kad Nicoje neradome normalių poliklinikų, kur viename name su aukštai paradiniais laiptais būtų sudėti visų daugiau-mažiau reikalingų medikų kabinetai. Čia daktarai kiūto kiekvienas savo privačiame kampe, o apie jų kiūtojimo vietą bylojo tik smulkaus sudėjimo lentelė ties any namo, any laiptinės durimis. Net kraujus, sysius ir kitą-ką čia reikėjo nešti tirti į skyrium stovinčias laboratorijas. Žodžiu, susirinkt savo daktarų ir tyrėjų komandą užima nemažai vaikščiojimo.

Dar vienas baisulingas atradimas nutiko, kai prancūziškiems draugams skėsčiojau rankomis ir kilnojau antakius apie sistemingai pusę valandos į darbą vėluojančią tą ir dar aną gydytoją. Aniems mano antakių pasikėlimas atrodė ryškiai neproporcingas patirtam į(si)žeidimui. Mandagiai patarė neieškoti profesionalesnio šeimos gydytojo, jei profesionalumą matuojame tik suvėluotomis minutėmis, nes pasirodys, kad Prancūzijoje dirba tik nekvalifikuoti daktarai.

Tai vat taip mus visai nepatiko prancūziški sveikatos reikalai, kol nepapuolė kažkiek nelaimių, o kiek vėliau ir laimė pasižvalgyti po tą sistemą atidžiau. Taip, tėvynėje užtruko kiek mažiau nei penkias minutes, kad man būtų išrašytas sveikatos draudimas ir šitą faktą migom sužinojo visos įstaigos, kurioms tai galėtų būti įdomu. Taip, galiu sau visiškai visiškai nemokamai vaikštinėti pas visokius gydytojus iki mano stebuklėlis užgyvens aštuonis metus. Tas yra smarkiai daugiau, nei dvylika šimtaprocentinio draudimo dienų išrašomų mamoms po savo statuso išgimdymo. Mano vaikį Lietuvoje visokie daktarai pažiūrės už dyką pakol šitam sueis aštuoniolika, kas, yra dar nesuskaičiuojamai daugiau už dvylika šimtaprocentinio draudimo dienų išrašomų prancūziško gimtadienio proga. O bet tačiau pasiilgstu prancūziškos sveikatos sistemos užėjus į bet kurį lietuviško gydytojo kabinetą.

Pasiilgstu tą patį momentą, kai tik pravėrus duris dalykai stoja į stoja į savo vietas. Tos vietos vienaip ar kitaip panašios į ėjimą „pas direktorių“. Gydytojų būna visokių. Kaip ir direktorių. Vieni labiau šypsosi, kiti į labas vakaras atsako „aš jūsų pavardės klausiau“. Daugiau ar mažiau malonus daktaras pasitaiko, bet jis visada lieka tikrasis ir vienintelis dalykų žinotojas. Savo ruožtu geras pacientas yra tas, kuris neklausinėja, nesiginčija ir kitaip nekvestionuoja direktoriaus gydytojo autoriteto. Netgi pasirašomų popieryčių su skiepų šalutinių veiklų sąrašu perskaitymas yra užskaitomas, kaip lengvai erzinantis nesiskaitymas su autoritetais. Aiškiai įtartinas yra ir panorėjimas detaliai sužinoti savo tyrimų rezultatus ir gauti juos į rankas. O kam tau? O ką tu ten suprasi? O kas neaišku, juk pasakyta, kad viskas tvarkoj! Gydytojas sako, gydytojas žino! O jei gydytojas nesako, tai nereiškia, kad gydytojas nežino. Tai reiškia, kad jis nemato reikalo savo žinojimo aiškinti tiems, kas vistiek nesupras. Gydytojas visada geriausiai žino. Kaip minimum geriau už pacientą.

Šita direktoriška povyza ne tik asmeninis atskirų gydytojiškų asabų bruožas. Tai visos sistemos pamatas. Kažkada persirašant pas kitą šeimos gydytoją, senojoje įstaigoje buvo griežtai atsakyta leisti savom rankom persinešti savo ligos istoriją, nes man pagal įstatymus nepriklauso tiek kompetencijos, kad pati galėčiau disponuoti savo ligos istorija, kaip ir bet kuria kita gydimo įstaigų nuosavybe.

Prancūziškų daktarų įprotį pasitikti savo pacientą prie durų, pasisveikinti paduodant ranką ir, jei reikia, prisistatyti bei palyginamai manieringą atsisveikinimo procedūrą galima būtų nurašyti pridėtinės vertės nekuriančioms ceremonijoms. Tik kad ir po to sekanti apžiūra bei rezultatų aptarimas yra ne tik gluminančiai mandagūs, bet ir sudėliojantis dalykus į savo vietas. Ir tose vietose nėra direktoriaus kėdės. Pacientas yra žmogus atėjęs savo kūnui įsigyti sveikatos. Gydytojas yra reikalingų paslaugų teikėjas, turintis konkuruoti su kitais analogiškais pardavėjais.

Per devynis mėnesius susirinkau visai nekūdą papkę tiriamosios medžiagos apie savo kūno skysčius, turiu ir privalomų savo vidinio pasaulio ir jo gyventojo fotosesijų medžiagą. Tokiu būdu susikomplektuotą portfelį galėjau rodyti kam patinka. Į rankas nedavė tiktai tyrimo apie piktą chromosomą iš žmogaus padarančią dauniuką, kad hormonų išbalansuota galva nepasimestų tikimybėse ir neprisigalvotų tragedijų statistiškai lygioj vietoj. O štai šviežias žmogus išsinešamas iš ligoninės gauna spalvingą knygelę, kurią iki aštuoniolikos metų pildo tėvelių pasirinkti gydytojai. Kad nebūtų nuobodu skaityti visokių skaičiukų ir štampukų, tarpuose pripiešta naudingos informacijos ką daryti ir ko nedaryti savo mažulėliui.

Kitas dalykas, prie kurio reikėjo pratintis prancūziškose gydymo įstaigose, tai įkyrus tuščių klausimų uždavinėjimas: ar esate pasirengusi apžiūrai, sakykite kai tik būsite pasiruošus, ar jau galiu apžiūrėti, labai atsiprašau, bet teks suleisti vaistų, atleiskite, bet gali skaudėti. Kas kart išgirdus panašų klausiamąjį prašymą būdavo labai smalsu pasakyti - ne, nenoriu.


Trumpos ilgos rašliavos išvados. Lietuviškoje sistemoje daktarai nusavina žinojimą ir sprendžiamąją galią. Geras pacientas turi tiek pat išmanymo bei atsakomybės už savo kūną ir sveikatą, kaip ir veterinaro apžiūrimas katinas, šuva, arklys ar kitas gyvūnas labai protingomis akimis. Tuo tarpu Prancūzijoje žmogui tenka priimti visą eilę sprendimų savo sveikatos tema, pradedant tuo už kiek ir ant kiek nori būti apsidraudęs. Visą savo gydytojų kabinetą iki seselių lygmens tenka formuotis asmeniškai pagal geografinius, eurinius, anglakalbinius ar kitus aktualius kriterijus. Net ir prativni prancūziški gydytojai (asmeniškai mačiau vieną tokią) nekiša nagų prie tavo kūno negavę leidimo, nebent dėl objektyvių priežasčių net palinksėti nebeišeina.

Dar trumpesnis ilgų išvadų apibendrinimas. Prancūzijos gydymo sistema mane traktavo kaip veiksnų, atsakomybę už savo kūną gebantį prisiimti žmogų. Savo ruožtu, Lietuvoje pradedu suprasti antiskiepininkų isteriją, kaip neadekvatų atsaką į neadekvačią sistemą.

1 komentaras: