2014 m. gegužės 28 d., trečiadienis

Apie dovanas nuo draugų, kurių nepažįstame


Šiemet sutingėjome pavažiuoti iki Festivalinių Kanų (pernykščiai įspūdžiai padėti čia). Užtat šiemet Kanai atvažiavo iki mūsų. Dominykas (vardas pakeistas, nes patingėjau paieškoti, kaip taisyklingai rašosi nekeistas vardas) vakar mums perdavė maišelį su lauktuvėmis nuo Lietuvos kino centro.

Anot Dominyko viskas buvo maždaug taip. Jis ėjo per kino palapinių teritoriją ir ties lietuvišku stendu stabtelėjo pafotografuoti. Tada kokia tais lietuviška mergaitė jo pasiteiravo ką ir kodėl jis čia fotografuoja. Tada Dominykas pasisakė, kad turi bendradarbį iš lietuviškos šalies. Tada mergaitė davė dovanų Dominykui ir įdavė lauktuvių tam lietuviškam bendradarbiui.

Lauknešėlyje radome Vilniaus alaus, Vytauto mineralinio, linkėjimų ir užrašinę. Alų jau perdavonojome Gustavui, kaip bonusą prie laimės porą savaičių pagyventi su mūsų Profesoriumi. O Vytautą atsidarysiu rytoj autostradoje – pakeliui namo!


Miela Gabriele, ačiū Jums labai už netikėtą ir mielą dovaną.

p.s. Dominykas liko nesupratęs kodėl tas vanduo toks sūrus.

2014 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Apie vestuves be baltų balandžių ir kitų amžinųjų vertybių

aosciatyvi nuotrauka. asocijuojasi su mano noru pasimaivyti apie pasoginę suknelę

Pasoginę, iš mamos jaunystės paveldėtą suknelę į šiltus kraštus pasiėmiau, nes labai gailu pasidarė ją vieną tamsioje spintoje palikti. Daugiau nei metus ji kabojo sau tyliai prancūziškos spintos patamsyje, pakol Turkė (vardas pakeistas) ir Prancūzas (vardas pakeistas) sugalvojo apsiženyti. Labai gera proga parodyti pasauliui kokią suknelę mano mama pasisiūdino vaikščiojimo į šokius proga. Bet istorija tai visai ne apie suknelę.

Apart gerumo žmonėms pasirodyti, buvo atrakcija ir pažiūrėti kaip Prancūzijoje apiforminami vedybiniai reikalai. Tai žinokite, neatrodė viskas perdėm rimtai. Kaip lengvabūdiškai į santuoką žiūri prancūzai aiškiai rodo jau vien tai, kad čia gailima betono kokiems atsakingesniems santuokų rūmams supilti. Merijoje vestuviniams reikalams išskirta viena aktų salė. Kitas akibrokštas – svečiams nedaroma spaudimo rodyti deramą pagarbą jubilijatams pastovint, pakol jie ten viską sutiks ir pasirašys. Visi, kam užtenka vietų, pasėdi beveik patogiau nei kino teatre. Dar daugiau – jaunieji irgi turi savo foteliukus. Ir visų visų įžūliausia – už apženyjimą atsakingos tetos irgi sau kaip kokios merijos biurokratės ceremoniją praveda sėdėdamos už išeiginio ofisinio stalo. Apie tas tetas dar norėčiau pridurti, kad jos, rodos, nė kiek nesusivokia kokio kalibro ceremoniją apiformina. Aprašomoje vestuvėje veikė dvi neatsakingai jaunos tetos, kurioms dar reiktų pagyventi vieną kitą dešimtmetį, kol pasieks tikrąją tetų konsistenciją. Abi patingėjo susivelti jei ne kuodą, tai bent grifką. Jei ir blakstienas kiek patušavo, bet ryškiai pagailėjo šešėlių, lūpdažių, pudros ir visų kitų spec priemonių, sukuriančių atsakingai į balių susiruošusios tetos veidą. Pasipuošė išlygintu ofisiniu kostiumėliu. Kur matytas toks aplaidumas??!!!

2014 m. gegužės 21 d., trečiadienis

Konceptualiai prabangi Graikiškoji vila


Graikiška vila yra tarsi Rotšildų vilos sesuo – viena kitai ant akių stovinčios gražuolės atsirado Puikiojoje epochoje, o po to abi papuolė to paties Prancūzų instituto globon. Ta proga ir pažiūrėti abidvi galima su vieningu bilietu. Tačiau nesiduokite suklaidinami  šios vilos visai nepanašios. Rotšildų vila yra paminklas prabangai ir puikybei geram skoniui, o graikiškosios vilos istorija autentiška ir nepadoriai intelektuali.

Kas tą graikišką vilą pastatė

O buvo taip. Teodoras Reinachas (Théodore Reinachgimė 1860 m., kaip ir priklauso pilnaverčiam Puikiosios epochos gyventojui, turtingoje bankininkų šeimoje. Kadangi, kaip jau supratote, Teodoras buvo vyriškos lyties, tai ką veikti su savo turtingu gyvenimu galėjo rinktis nelaukdamas, kol susituoks-išsiskrs su sėkminga partija ar gaus kokį reikšmingesnį palikimą. Teodoras rinkosi mokslą. Tiksliau moklsus: archeologiją, matematiką, numizmatiką, filologiją, teisę, istoriją, epigrafiją, muzikologiją ir gal dar kokį nors vardan įvairovės. Nežinau kiek čia išeitų aukštųjų šiandienos standartais. Teodoras parengė siauruose rateliuose visuotinai pripažintų monografijų apie Mažąją Aziją ir Senovės Graikiją, bet didžiausią savo istorijos veikalą sukurpė tvirtesnėje nei popierius materijoje.

graikiškosios žuvėdros jūrinis fasadas

2014 m. gegužės 13 d., antradienis

Utelė ir Utelės Madona


Neišsigąskite, blogas nepersikvalifikavo ant biologijos ar parazitologijos. Kalba vis dar eina apie Žydrąją pakrantę ir jos apylinkes.

Į Utelės Madoną (Le Madone d‘Utelle) būtinaibūtinai reikėjo nuvažiuoti jau vien dėl vardo. Seniai buvau įsidėmėjusį šitą kontraversišką šventos vietos pavadinimą. Šį kartą Utelę markeriu įrašėme į parodomojo pasivėžinimo kalnais maršrutą. Truputėlį rizikavome veždami svečius į vietą, kuri mus pačius domino tik dėl savo pavadinimo, bet neapsirikome.  Apsirikome čia neužvažiavę ankščiau.