Okeonografijos muziejus yra maždaug antras pagal gabaritus Monako senamiesčio
objektas. Ir dar jis yra užtikrintai mokamas objektas – per visokias ten
kultūros dienas, kai dykai atsidaro pačių įvairiausių įstaigų durys, čia nuleidžiami
keli smulkūs eurai. Kaip tik todėl mes jo ir pabrėžtinai nelankėm, kol sąžiningai neišvaikčiojome visų maršrutų iš turo „Monakas už dyką“.
O viskas prasidėjo nuo jo didenybės Jūrų Princo
Jūrų Princas. Outside įvaizdis su laisvalaikio botais |
Šiandieninio Monako princo Alberto II prosenelis buvo Monako Princas Albertas
I (1848–1922). Ir tas Albertas I buvo ne pėsčias princas. Jis labai mėgo
bastytis po visą platų svietą ir, kaip jau minėjau, tai darė ne pėsčias, nes pėškomobiliu
jūrom-mariom toli nenuvažiuosi. Internetas sako, kad princas suplaukiojo visas 28
mokslines ekspedicijas. Kaip jau supratote, Albertas I buvo prityręs
plaukiotojas. Tokio lygio nekilmingi plaukiotojai vadinami jūrų vilkais (šiaip
negali sakyti, kad pabrėžtinai garbingas titulas – įsivaizduojate vilką
jūroje?.. viau..), o mėlynkraujis Albertas I pravardžiuotas tiesiog Jūrų
Princu.
Beplaukiodamas po margą svietą, Jūrų Princas prisirankiojo visokių jūrinių
suvenyrų. Ir panūdo tuos visus suvenyrus išstatyti liaudies apžiūrai. Taigi iš didelės
Alberto I meilės sūriems vandenims ir nemažos jūrinės kolekcijos užgimė Monako
Okeonografijos muziejus.