Nebesisklaidau pasakojimais kaip ten ir ten buvom to ir to matėm ne iš
skūpumo ar tingumo, bet dėl labai buitinės priežasties – nebelabai kur ir
pabūnam. Nerangūs palikom ant vasaros. Kam su nugara, kam su pilvu. Kai dalykai taip susiklosto,
tai net neišsipildęs kempingavimas patampa vertu atskiro aptarimo.
Visą savaitę kurpėm planą, kaip čia taip ištrūkus iš Nicos pernelyg
nedidinant apsukų. Susukom planą išvažiuoti į kalnus į kempingą ir ten ant
žolytės pagulinėti, tyru kalnų orų pakvėpuoti, o mažu ir pakankorėžiaut. Kad
nepramiegotumėm savo ryžto, tai ir draugų į kompaniją pasivadinom. Draugai iš
pietų paprastai būna nedovanotinai aktyvūs nuo pačio ryto, bet vistiek išlieka daugiau-mažiau stabiliu garantu, kad rytas nutiks tada, kada buvo suplanuotas, o ne išsapnavus visas šeštadieninių sapnų atsargas.
Tourrette-Levens nestojom. Ten net trys dyki muziejai, bet mes gi nenorim
nuo pačio ryto sudeginti savo ribotus judrumo išteklius. Užtat mūsų draugai iš
galo prisiminė, kad yra toks Tourette
sindromas, juo užsikrėtęs žmogus aplinkinius palinksmina nei iš šio nei iš to
susikeikdamas (Wikipedia sako, kad susikeikimas yra tik vienas ir anaiptol ne
dažniausiai pasitaikančių Tourette
sutrikimo simptomų, bet gi dėl banalių tikų joks sveikas žmogus nebūtų
pasivarginęs tos ligos vardo įsidėmėti).