Apie arklius, olimpinį plaukiojimą, krokodilą ir kitus pakeleivingus dalykus

Nebesisklaidau pasakojimais kaip ten ir ten buvom to ir to matėm ne iš skūpumo ar tingumo, bet dėl labai buitinės priežasties – nebelabai kur ir pabūnam. Nerangūs palikom ant vasaros. Kam su nugara, kam su pilvu. Kai dalykai taip susiklosto, tai net neišsipildęs kempingavimas patampa vertu atskiro aptarimo.

Visą savaitę kurpėm planą, kaip čia taip ištrūkus iš Nicos pernelyg nedidinant apsukų. Susukom planą išvažiuoti į kalnus į kempingą ir ten ant žolytės pagulinėti, tyru kalnų orų pakvėpuoti, o mažu ir pakankorėžiaut. Kad nepramiegotumėm savo ryžto, tai ir draugų į kompaniją pasivadinom. Draugai iš pietų paprastai būna nedovanotinai aktyvūs nuo pačio ryto, bet vistiek išlieka daugiau-mažiau stabiliu garantu, kad rytas nutiks tada, kada buvo suplanuotas, o ne išsapnavus visas šeštadieninių sapnų atsargas.

Tourrette-Levens nestojom. Ten net trys dyki muziejai, bet mes gi nenorim nuo pačio ryto sudeginti savo ribotus judrumo išteklius. Užtat mūsų draugai iš galo prisiminė, kad yra toks Tourette sindromas, juo užsikrėtęs žmogus aplinkinius palinksmina nei iš šio nei iš to susikeikdamas (Wikipedia sako, kad susikeikimas yra tik vienas ir anaiptol ne dažniausiai pasitaikančių Tourette sutrikimo simptomų, bet gi dėl banalių tikų joks sveikas žmogus nebūtų pasivarginęs tos ligos vardo įsidėmėti).

Olivetta San Michele – žavi, nes dailiai skamba

Daugiau nei savaitę po biškiuką pamąstydavau rašyti ar nerašyti apie neįpareigojančius sekmadienius pietus mielame Itališkame miestelyje. Prirašyti kaip ir nėra ko maistas nebuvo išeiginis, miestelis irgi be ypatingesnių lankytinų taškų. Bet nutylėti Olivetą San Michelę (sakosi oliveta-san-mikelė) irgi nebūtų sąžininga.

Į Olivettą San Michelę magėjo nuvažiuoti nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau jos vardą. Turiu silpnybę lankyti dailiai pavadintas vietas. Aš pati vis nustembu, kad bet kokio banalumo vaizdas, nepajėgia devalvuoti skambaus vardo magijos. Olivetta San Michele būtent tokia – banalus kalnuotosios Ligūrijos miesteliukas išskirtinai dainingu vardu. Grįžinėjant į Nicą, susipratau, kad žmones iš tolimos Brazilijos, vienas kurių jau ryt išplasnojo iš Europos, pakvietėme į niekuo neypatingą miestelį keistoje picerijoje suvalgyti nelabai išskirtinės pastos.

va tiek ir to miesto

pažiūrėjus iš arčiau Olivetta San Michelė atrodo maždaug taip

Pernai užvažiavus į Olivettą San Michelę aš įsidėmėjau išilgai gatvės ištįsusį, tirštą ir tąsų, kaip medum pateptą, liepų kvapą. Mano mielas įsidėmėjo  po visą miestelį tankiai išrikiuotus occitananietiškus pėdsakus. Aną šitų metų savaitgalį liepos buvo jau nužydėjusios. Paslaptingo kultūrinio-lingvistinio reiškinio ženklai tebebuvo savo vietose.

Itališki pa(si)šnekėjimai

asociatyvi nuotrauka. Asocijuojasi su Italija ir pakalbėjimais

Aš žinau labai nemažai visokių kalbų. Tas kalbų mokėjimas įpareigoja. Pavyzdžiui, kai ką nors veikiame Italijoje, visada asmeniškai man tenka užsiimti reikalų tvarkymu.

Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad mano atveju “mokėti kalbą” nebūtinai reiškia vienodai gerai pažinoti visus aleivieno tos kalbos žodžius.

Ventimiglia. Gal galima nuolaidėlę?

Mūsų gauja sėdėjo lauke. Kai jau picos buvo ant stalų, padavėjas diskretiškai nebesikišo į internacionalinės-tarpkontinentinės kompanijos balaganą socializacijos procesus. Atėjus laikui tuos procesus pakreipti ledų tema, kaip itališkai kalbiausia persona išėjau paieškoti sąskaitos.

-          Io vorrei un sconto – neužsikirsdama išpyškinau.

Klausiamą atsakymą gavau įdėmaus žvilgsnio formatu.

-          Un sconto – kiek paboldintai pakartojau ko noriu.

Padavėjas nerįžtingai linktelėjo. Klaustukai iš jo akių neišsivaikščiojo. Neužilgo mums atnešė sąskaitą.

Šurmuliuojant iki gelaterijos (tokia vieta, kur Italijoje duoda ledų) laisvu nuo socializacijos laiku žiopsojau į išpardavimais rėkiančias vitrinas. Ir pamažiukais nušvitinėjo kas ten buvo neaišku padavėjui. Keistų idėjų bei įžvalgų į galvą gali įfarširuoti kažkelintasten kadras. Tą patį gali padaryti ir masinis vitrinų šūkavimas apie soldžius (čia taip vadinami išpardavimai, it. soldes –  gi minėjau, kaip viską moku itališkai ), su paryškintais patikslinimais apie neregėtus nematytus nuolaidų (italai rašo sconto) mastelius. Aš ne durna, žinau, kad itališka sąskaita yra conto, bet pasąmonė vistiek ištrimitavo, kad sconto tai ryškiai geresnis dalykas..