Rotšildų vila. Tegu raškažius liejasi laisvai

Į Rotšildų vilą (Villa Ephrussi de Rothschild, oficialiai vila priklausė vienai Rotšildaitei, bet kadangi ji statyta už iš tėvo paveldėtas lėšas, tai nebus didelio nesiskaitymo su teisybe, jei ją vadinsiu Rotšildų vila) nukreipiau bent kelias svečių pamainas, kol galiausiai neištvėriau ir pati nuėjau patikrinti kas ten per raškažius veisiasi. Ilgiau nei metus apsimečiau, kad didžiuojuosi: „manęs tai tokiosvisokios nulaižytos, turistų numindžiotos vietos nedomina.. ai žinote, tiesiog ne lygis.. o dar ir bilietas brangus..“. Kad to išdidumo nepasirodytų per maža tą vietą nuosekliai vadinau Rotšildų ferma. Ir skamba oriau ir mano valstietiškai prigimčiai suvokiamesnė sąvoka.

tikrai tas namelis nėra neaprėpiamo dydžio, bet gi ir vadinasi vila, o ne rūmai

Kaip ta vila atsirado ir kas tokia buvo Beatričė Eprusienė Rotšildaitė

Beatričė gimė 1864 m. rudenį – tuo metu mūsų tauta tvarstėsi sukilimo žaizdas ir nusiteikinėjo pogrindinei lietuvybei. Ūgtelėjusią mergaitę rašto ir kitų dalykų mokė namuose, bet ne prie ratelio palinkusi mama ir ne paslapčiom, ir net ne lietuviškai, mat Beatričei nusisekė gimti tokioje šeimoje, su kuria skaitėsi visokieten carai, karaliai, grafai, baronai ir mažne visi pasaulio galingieji ir turtingieji. Tuo metu ant svieto buvo labai nedaug turtingesnių padermių už bankininkų Rotšildų gentį.

Kol dar nespėjote labai smarkiai supavydėti Beatričei laimės nesimokyti graždankos, priminsiu, kad tais laikais auksinio jaunimo sluoksniuose nebuvo mados piktybiškai taškyti tėvų pinigus, gyventi vakarėliuose ir po bikiniu blaškytis nuo vieno blizgaus viršelio ant kito. Tais laikais vaikai žinojo savo pareigas. Devyniolika metų užgyvenusi Beatričė ištekėjo už teisingos partijos: vos penkiolika metų už save vyresnio tėvo draugo Mauricijaus Eprusio (Maurice Ephrussi). Ponia Eprusienė gyveno plačiai ir turtingai, bet nebūtinai pabrėžtinai laimingai (tas saldus žinojimas, kad ir turtuoliai verkia..). Vaikų jiems nesigavo, o vyras vis nuosekliau ir vis nesėkmingiau lošė. Kai pradėjo matytis, kad šeimyninė (ne)laimė gali baigtis bankrotu Beatričė ėmė ir išsiskyrė. Po metų, 1905 m. mirė Beatričės tėvas. Tada prasidėjo Beatričės, kaip laisvos ir neįsivaizduojamai turtingos moters gyvenimas.

Dvi nepriklausomos turgaus istorijos

asociatyvi foto. asocijuojasi su šeštadieniniu turgumi, signiorinomis ir mažomis bulvėmis (žr. po paprikomis)

Pašlaičių turgaus istorija visai ne apie bulves

Pašilaičiai. 2012 gegužė

Smurginu sau į turgų šio bei to. Kažkiek galvoju apie valgomus dalykus, kurių reikia prisikrauti į krepšį. Smarkiai daugiau galvoju, apie visus tuos nevalgomus dalykus už(si)krautus ant savo šviesios galvos. Pakeliu akis nuo tų visų dalykų, kad neužkerėplinčiau ant ko nors visai niekuo dėto. Mano žvilgsnį išsyk nusitveria bulvių pardavėjo draugiškos akys. Taip šypsomasi žmonėms, kuriuos gera pamatyti. Dar spėja pralėkti sunki mintis: tai teks pradėti turgų su keliais bulvių kilogramais krepšyje.. Artinantis  prie prekystalio bulvių žmogus papučia geras akis ir netikėtai susirūpina:

–        O kur meilę palikot?

–       Oi, išvažiavus meilė į šiltus kraštus, bet nepraeis nė mėnuo ir sugrįš – užtikrintai nusišypsau apie vieną iš tų dalykų, kuris ką tiktais atrodė nė kiek nelinksmas.

–     Tokia meilė negali būti atskirai! – bulvių žmogus pasidžiaugia mūsų šeimynine laime pradėti savaitgalį su turgaus krepšiu rankose.

Susirinkus savo bulves ir apsikeistus geros dienos palinkėjimais patraukiu į silkės kioską. Ir visai nesunku pasinešioti tuos kelis kilogramus tokią šviesią ir šiltą dieną.

Biot žaidžia viduramžius

Šeštadienį keliavome laiku. Važiavome į viduramžius. Viduramžių miestų ir pilių čia tikrai ne deficitas, tačiau ne kiekvieną savaitgalį nutinka laimė ne tik pasivaikščioti senovę menančiomis gatvelėmis, bet ir pažiūrėti, kokie dalykai tarp akmeninių sienų dėjosi daugdaug metų atgal. Biote (Biot) vyko viduramžių šventė apie tamplierius.

Kas tas Biotas

Bioto miestelis įsitaisęs ant kalvos (Lietuvoje tai būtų visas kalnas) viršūnės Antibų pašonėje. Kaip ir kiekvienoje šių apylinkių gyvenvietėje (šios apylinkės išsitęsusios kiek tik siekia Europa į pietus nuo Alpių), žmonės čia gyvena nuo senų senovės. Tokio senumo senovės, kad lietuviams dar trūko kaip minimum tūkstančio metų pakol subręstų savo pirmam aprašymo vertam susitikimui su šventu Vakarų Europos įgaliotiniu pagonių kraštams. Neišsigąskite, neimsiu visos tūkstantmetės Bioto istorijos perpasakoti. Svarbiausia, kas žinotina apie šitą senutį gražuolį – XIII a. jis visas priklausė Tamplierių ordinui. Kita įdomesnė detalė yra tai, kad neatlaikęs karų ir marų sąlygotos istorinės įtampos, XIV a. miestelis padarė pertrauką savo egzistencijoje, bet po to prisikėlė ir ilgai bei gražiai gyveno. Kai bus nelengva prisiminkite, kad ir Biotas ne ištisai klestėjo.

Biot eksterjeras

Yra tokia Prancūzija, kur vietinis vynas yra obuolių sidras

Pas-de-nom miestelyje užeiname į vyninę. Tvarkinga, tvirtai suręsta vyninė: yra čia ir dekoratyvinių vyno statinių, kaugės kartoninių ir medinių vyno dėžių, pašaliuose sušluoti apmusiję vyno buteliai, net tikras vyno rūsys prikabintas. Mes jau daugiau nei metus Prancūzijoje gyvename. Protokolą tokiose vietose žinome. Pasižvalgome privačia tvarka, o tada pasidomime vietiniu vynu. Mus atveda prie lentynos su obuolių sultimis ir sidru. Kol galvoju kurį žodį sumaišiau, manasis geografijos enciklopedija sumoja, kad iš tikrųjų čia vynuogės neauga..

–     O jūs kurį labiau mėgstate? – klausia mano mielas apvalaino vynininko. Čia jo genialus ėjimas, kai pradedame mindžikuoti ties keliais panašios vertės ir palyginamo skonio sprendimais.

–        Man labiau patinka saldus – sublizga vynininko akys.

–     Tai vieną saldaus. – o slapta barbarų kalba priduria – brutalaus paimsime kitame miestelyje, kitoje vyninėje.

atrodo, kaip tvarkinga kaimo vyninė, o priešakinėse lentynose - sidras

Žibučių žygis

Pavasaris gali apsirėdyti kokiais tik nori žiedais, bet nebus pavasario, pakol žibutėm nepražįs šilelių šlaitai. Apie pernykštes žibučiu paieškas pasipasakojau pas Deimantę va čia. Šiemet žinojome į kurią pakalnę keliauti pavasario ieškoti. Pakeliui teko pripažinti, kad kol šiaurėje lydžiausi dėl šitokio gražumo magnolijų ir kitų žieduotų medelių, pietuose pavasaris visai iš kraštų išėjo – rodos visi Žydrosios pakrantės pašaliai pražydo.

Gorbio

Šitas žygelis buvo ypatingas ne tik tuo, kad žinojome kur ir ko einame, bet ir tuo, kad ėjome be jokių moralinių įsipareigojimų. Geras dalykas yra užlipti aukščiau nei galėtum ir nueiti toliau nei norėtum, bet kaip saldu liuoksėti kalnų takeliais pasidžiaugiant kiekvienu žydinčiu medeliu, rankiojant kankorėžius, o pietų sumuštinį pagardinti pokaituko posmu. Salduma.