2014 m. kovo 31 d., pirmadienis

Ne Paryžiuje sportbačius pirkti



Kažkada seniai seniai, kažkelintais nioliktaisiais savo metais baisingai norėjau į Paryžių. Neįveikiamai norėjau. Vienok, nujaučiau, kad nebūtinai pajėgsiu tokį didį Paryžiaus poreikį išlaikyti ant visajaus. Todėl pažadėjau sau, kad net jei kada pernorėsiu, vistiek nusikasiu į tą pasakų miestą, vardan tų jaunų rožinių svajonių. Pasirodo, net kažkuriais nioliktaisiais savo metais nestokojau sveikos nuovokos ir dalykų pramatymo. Nė pati nepajutau kada išaugau aš nepamatuotai didelį reikalą pamatyti Paryžių ir net apsimečiau, kad tų atsarginių pažadų neprisimenu. Paryžius man nutiko per klaidą (žr. rašinėlį žemiau) ir labai tuo džiaugiuosi.

Skridom mes į Paryžių, bet iš tikro keliavome į Ruaną draugų lankyti. Tad išsyk susitarėme, kad Paryžiuje nežaisime dėl monalizos pablūdusių turistų ir tiesiog pereisime per miestą, pažiūrėsime kas ir kaip, bet nieko specialiai nelankysime. Tiesa, vieną adresą turėjome ant popieriuko pasižymėję.

Ką aš galiu jums pasakyti? Žinokite, visi iki negalėjimo romantiški filmai, persaldinti šansonai, spalvoti sapnai ir rūžavos svajonės nė kiek neblefuoja. Paryžius ištikrųjų yra TOKS miestas. Jo plačios gatvės pritvinkusios och! ir ach!. Ir visas miestas ištisai toks kaip iš filmų. Kiekvienas jo skersgatvis kaip Paryžiaus!

2014 m. kovo 25 d., antradienis

Kaip mes į Paryžių skridom

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su vėlavusiu mano mielo skrydžiu į nicą

Susikrovėm kuprines, pamiegojom labai nedaug valandų, sėdom ant dviračių ir iškeliavom į Paryžių. Tiesa, neėmėm dviračių iš artimiausio VeloBleu punkto. Mes pabrėžtinai netikime homeopatija, vilkolakiais ir horoskopais, bet mokslininkas visada rekomenduoja apeiti juodos katės perbėgtas gatves.

Skrydžiai buvo įžūliai ankstyvi, kad mano Mielas spėtų į susitikimą žvaigždžių klausimu, kuris vyko lygiai prieš mėnesį. Spėjo jis į tą savo susitikimą. Kažkurią vasario nioliktą išsiaiškino, kad kovo devyniolikta nėra visiškai tas pats kas vasario devyniolikta. Įsivaizduojama data buvo nuleista iš viršaus, tad ir laiko paklaidos kaštai liko viršūnėlėms. Mums liko vienas dykas bilietas į Paryžių geru lėktuvu ir vienas mokamas paralelinis bilietas tiesiog lėkuvu. Prie darbinio maršruto priderinta šeimyninė išvyka buvo perkvalifikuota į perėjimą per Paryžių be jokių profesinių įsipareigojimų.

Visokių romantikų prisigalvojau iš to gražumo, kad kaip kokia save gerbianti karalių šeimyna skrisime skirtingais lėktuvais. Mane palydės į Paryžių, o aš pasitiksiu Paryžiuje. Kaip miela.. Pakol svajojau su tušinuku ar su spalvotu flomasteriu piešti pasitikimo plakatą „MAILĖ“, atėjo kuprinių krovimo metas ir tas širdutėm apipaišytas plakatas pasiliko menamoje realybėje. Gal taip ir geriau.

2014 m. kovo 13 d., ketvirtadienis

Baiardo. Pietūs

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su baiardo ir maistu

Norime valgyti, bet nesinori pravalgyti daug. Kaišiojame nosį šen bei ten bandydami išsiaiškinti ko ir už kiek duoda. Meniu parodyti niekur negali. Kompleksiniai pietūs kainuoja po 25–30 eurų – daugiau, nei esame nusiteikę pravalgyti.

Užėjus į panešiotą barą irgi negauname rašytinių atsakymų mus dominančiais klausimais. Vieta atrodo tiek apipešiota, jog neįtikėtina, kad kas apsiimtų mus pamaitinti pigiau nei čia. Pasistumdome tarp gėlėta sirata apdangstytų lauko staliukų ir vidinio užkampio, o tada jau greitai pasirenkame vieną iš dviejų stalų viduje.

Drūtas gaspadorius sudraudžia tamsiaplaukę įkypų akių mergaitę. Ši nenorom vidury trasos sustabdo savo kokiątaislenktyninę mašiną ir prieina mums padengti stalo.

Gaspadorius visa kaip stengiasi nerodyti nekantrumo kol visa kaip bandome išsiskaičiuoti kas ir ką geria, ko negeria, kada vyną gert per anksti, kam nepasisekė, kad vairuoja, kiek vyno ant dviejų yra per daug ir pan. Ketvirtį litro namų vyno. Taip, raudono. Ir du vandens. Taip normallePer favore.

2014 m. kovo 10 d., pirmadienis

Itališkas sekmadienis


Sekmadienis buvo saulėtas, šiltas, atsipūtęs ir maloniai nuteikiantis gomurį. Sekmadienis buvo pabrėžtinai itališkas. Eilinį kartą pasikartojome savo meilę šiai saulėtai šaliai. Pakoregavome pirmų įspūdžių užantspauduotus nusistatymus ne kurių miestelių atžvilgiu. Užsipirkome itališko maisto produktų gėrio. Ir visa kaip kitaip neįtikėtinai gerai praleidome dieną.

Bordigiera

Bordigieroje stabtelėjome kavos. Yra tokia taisyklė - įvažiavus į Italiją kavos reikia stoti pirmoje pasitaikiusioje vietoje, kur tokios duoda. Gerai pradžiai. Visada pasiteisina.


nebedejuoju kaip sunku gyventi su priklausomu žmogumi.
pati pirma sužiūriu ir barą ir laisvą parkavimo vietą

2014 m. kovo 6 d., ketvirtadienis

Alpha vilkų reabilitacijos parkas


Alpha vilkų parką norėjau aplankyti žiemą. Pirmą pavasario dieną iš spintos gilumos išsitraukėm žiemines pufaikėles, susiradom žieminius batus, ant drąsos pasikvietėm porą draugų ir išvažiavom žiemos ieškoti.

Iš ko padarytas vilkų parkas

Ko tikėtis iš vilkų parko nelabai žinojom, nes jų interneto puslapyje sklandžiai išguldytos kainos, lankymo grafikai ir kiti formalumai, o pats parko turinys pristatytas tiek poetiškai, kad eina suprasti tik vieną – čia gyevna šitokio nuostabumo vilkai. Dabar jau iš asmeninės patirties ir pasišnekučiavimų su parko darbuotoju daugmaž įsivaizduoju kas per dalykas tas Alpha. Tai yra pramoginio-pažintinio pobūdžio vienos rūšies zoologijos sodas.

2014 m. kovo 4 d., antradienis

Nicos karnavalas. Karalius sudegė! Tegyvuoja karalius!



Lyrinė įžanga apie tai kas yra karnavalas

Kas per reiškinys yra karnavalas pirmą kartą supratau prieš kažkiek metų Bolonijoje. Paskaitoje Animale che vengono e che vano (po šiai dienai nežinau ką konkrečiai reiškia šita itališkų žodžių kombinacija) buvo pasidomėta, kodėl lietuviai nevalgo meškų ir vilkų. Su meškom tai viskas aiškus – cirkuose tų meškų ne kažkiek, tai visų norinčių nepamaitinsi. O vilkų nevalgome nes nu.. šitą.. gi.. jie ėda kitus gyvuliukus.
 – erano carnevali – man padėjo dėstytojas.
Ir tada man nutiko didis atradimo džiaugsmas. Pasirodo karnavalas lietuviškai vadintusi tiesiog mėsosatsiėdimas (daug konkretesnis dalykas nei užsiganėdinimas ar kaip tais).

iš tikro, tai karnavalas yra daugiau nei kaukių balius

Apart nesaikingo apsiėdimo nuo senų senovės karnavalai (čia ir toliau karnavalą vartosiu ne pagal lietuvišką madą, kaip any kaukių balių, o pagal lotyno-vakarieišką papratimą, kaip užgavėnes) turėjo ir gilesnę socio-politinę misiją. Šiandien visose tose amerikose laisvas bile ko pagalvojimas ir dargi pasakymas garsiai yra visuotinai pripažinta prigimtinė ir neskundžiama žmogaus teisė. Seniai seniai žmonės gimdavo be šitos teisės – buvo labai aiškūs protokolai kas kam kada ir ką sako. Ypatingai aiškūs buvo interluominiai protokolai su vienintele taisykle – klientas aukštesnis luomas visada teisus. Ir štai sykį metuose smegdavo skradžiai žemėn visi luominiai atitvarai ir protokolai! Valstiečiai žaisdavo karalius, o karališkam dvare linksmintasi prsimetinėjant skarmaliais. Vakar nuolankiai tėveliui ranką bučiavęs amatininkas per karnavalą apsigobdavo tamsia suknia, labai primenančia abitą, ir kunigėlio vardu skaldydavo N-18 bajerius.
Štai iš tokios tradicijos stiprybės semiasi ir Nicos karnavalas.