Kažkada seniai seniai, kažkelintais nioliktaisiais
savo metais baisingai norėjau į Paryžių. Neįveikiamai norėjau. Vienok,
nujaučiau, kad nebūtinai pajėgsiu tokį didį Paryžiaus poreikį išlaikyti ant visajaus. Todėl pažadėjau
sau, kad net jei kada pernorėsiu, vistiek nusikasiu į tą pasakų miestą, vardan
tų jaunų rožinių svajonių. Pasirodo, net kažkuriais nioliktaisiais savo metais
nestokojau sveikos nuovokos ir dalykų pramatymo. Nė pati nepajutau kada išaugau aš nepamatuotai didelį
reikalą pamatyti Paryžių ir net apsimečiau, kad tų atsarginių pažadų
neprisimenu. Paryžius man nutiko per klaidą (žr. rašinėlį žemiau) ir labai tuo džiaugiuosi.
Skridom mes į Paryžių, bet iš tikro keliavome į
Ruaną draugų lankyti. Tad išsyk susitarėme, kad Paryžiuje nežaisime dėl
monalizos pablūdusių turistų ir tiesiog pereisime per miestą, pažiūrėsime kas ir kaip, bet nieko specialiai nelankysime. Tiesa, vieną adresą turėjome ant popieriuko pasižymėję.
Ką aš galiu jums pasakyti? Žinokite, visi iki
negalėjimo romantiški filmai, persaldinti šansonai, spalvoti sapnai ir rūžavos
svajonės nė kiek neblefuoja. Paryžius ištikrųjų yra TOKS miestas. Jo plačios gatvės pritvinkusios och! ir ach!. Ir visas miestas ištisai toks kaip iš filmų. Kiekvienas jo skersgatvis kaip Paryžiaus!