2014 m. vasario 4 d., antradienis

Kaip labai gerai yra turėti meilų katinėlį. Kad ir pusvalandį per parą


Iš tolimiausio apsimiegojusių namų kampo išnyra minkštas miauktelėjimas. Per miegus šypteliu ir skubu atgal įmigti, kol neišgirdau antro miaukt. Tik pajutęs, kad susitelkiau ties nauju sapnu, Profesorius vėl primena kaip išskirtinai meiliai jis nusiteikęs. Būtų galima bandyti dar kartelį sprukti į šiltą sapnų glėbį, bet, geriau nei norėčiau, žinau, kad mane tikrai pavys sekantis, jau kiek drąsesnis kniauktelėjimas. Tyliai tyliai, kad pati savęs neišbudinčiau atsiliepiu į švelnų Profesoriaus priminimą apie save:
– Profesoriau, katinyti, gerutėli, aš čia, ateik mažuliukai pas mane. Eikš, eikš pas mane katiniukai.

Sukaupus visą valią prasimerkiu, tiek, kad įžiūrėčiau laikrodį. Šešios. Vadinasi, kai mano lovos draugas pradėjo keltis į darbą septintą, valanda ankščiau nei paprastai, Profesorius irgi prisitaikė prie permainų. Kad jį kur.
Iš koridoriaus palengva atmiauksi mano gerutėlis. Atsargiai žvilgteli ar palikau jam laisvą lovos kraštelį. Ir tada pabrėžtnai lėtai ir oriai prisiartina prie pagalvėn susmegusios galvos. Pažiūri į akis, patikrina ar tos pakankamai prasimerkę, kad matytų koks jis visas dailus ir geras nuo pat ankstyvo ryto. Pamarširuoja pirmyn-atgal ir apsistoja atgręždamas savo pūkuotą pasturaglį tiesiai į veidą. Suraukiu kutenamą nosį. Mano statusas neleidžia Profesoriui užsiminti, kad galėtų ir atidžiau sau užpakalį pasiprausti. Pasilaikau savo asmeninę nuomonę sau ir, kaip nurodyta, pakasau ten iš kur uodega dygsta. Tada paminkau švelnų kailį ant kupros. Po to man liepiama paglostyti pilvą. Neatsikalbinėdama sumerkiu pirštus į minkštutėlį-švelnutėlį kailiuką. Iš to gerumo, kad turiu šitokio meilumo gyvuliuką, pamirštu ką saldaus sapnavau prieš atsiliepdama į pūkuotą miaukt. Dabar aš apsalus iš laimės – mano katinytis ne tik leidosi, bet ir dar ir pasiprašė paglostomas! Apninka migdantis gerumas. Link katino ištiesta ranka tingiai suglemba ir jau įsikuičiu į jaukų sapną. Į užsnūdusią sąmonę atsargiai pastuksena švelnutėlis miaukt, tada antras. Trečio nebelaukiu. Istorija kartojasi. Paryčiais Profesoriui kitą kartą nutikta net trys-keturi švelnumo priepuoliai.

Už parodytą dėmesį mano katinėlis atsidėkoja išrašydamas pusvalandį netrikdomo miego. Aštuntą jau pažadina nebe gerutėlis-mažutėlis, o orus ir savimi užtikrintas Profesorius. Jis griežtai pareikalauja tuoj pat keltis ir kuo skubiau pasirūpinti jo pusryčiais. Taip sakant, back to normal.

ne kiekvinam skirta sužinoti, kad Profesoriaus kailyje vis dar gyvena mažas-švelnus katinytis

Nenuovokūs ir paviršutiniški žmonės apkalba Profesorių, kaip savipakankamą pasipūtėlį. Užeitų jie kada į svečius septintą (pastaruoju metu šeštą) ryto, tai pamatytų, kad Profesorius visai ne toks. Profesorius ne tik gražiausiais (šitai akivaizdu visiems, pas ką akys veikia), bet ir meiliausias-švelniausias iš visų katinų. Kita vertus, gal ir nereikia smarkiai užpykti ant tų paikų žmonių – man irgi užtruko kelis metus, kol supratau, kad paryčiais Profesorius prašosi ne pavaikomas, uždaromas vonioj, apšaukiamas, apmėtomas šlepetėm, pakišamas penkiom tyliom minutėm po kaldra, ne perliejamas vandeniu ar dar kokių nors nuotaikingų pramogų. Pasirodo, paryčiais Profesorius prašosi meilės ir švelnumo. 

4 komentarai:

  1. Labai gražus Profesiorius! Savo kudlomis panašus į mano Katiną. Gera pora būtų ;) O aš labai užsimaniau antro katuko, draugėn maniškiui, tik vat nesu tikra , ar manasis Princas irgi užsimanė to paties :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už gražų žodį Profesoriui :).
      Rasa, dėl katinuko nereikia užsileisti Katinui - ir taip Princas rikiuoja namų gyvenimą, kaip jam patogiau (apriorinis spėjimas, pagrįstas daugiamečiu kačių stebėjimu ;)). Aš kol kas valdausi dėl antro katuko (tiksliau, vyras valdo). Užtat labai saldžiai pasvajoju, kaip bus gera, kai gyveninsim savo dvare ir aplink kojas trinsis keturi katinai, o senutis Profesorius nuo palangės iš aukšto stebės tuos savigarbos neturinčius jaunuolius.

      Panaikinti
  2. Gražuolis Profesorius! Aš prieš atsirandant Leopoldui vis sakydavau, kad mūsų namuose gyvens ryžas (oi, atsiprašau, raudonkailis) katinas, kurio vardas bus Simonas. Čia ne šiaip kokis kvankiška mintis. Mano proprosenelis buvo Simonas Katinas. Aišku, nebuvo jis ryžas, bet priešingai - baltaplaukis ir mandrai garbanotas, tačiau man visada atrodė, kad raudonkailiai katinai galėtų būti šaukiami "Simonais". :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip įspūdingai skamba "mano proprosenelis buvo Katinas" - nepaprastas dalykas priklausyti Kačių giminei :). Dar įspūdingesnis dalykas, žinoti kokią šukuoseną nešiojo Katiniškas proprotėvis.
      O Leopoldas su Simonu galėtų sudaryti aristokratų klubą ;). Aš tai savo Baltą Katinėlį būtinai turėsiu!

      Panaikinti