Šventas Asyžius

Prieš visus šventus skubu papasakoti apie vieną švenčiausių Umbrijos miestelių – šventą Asyžių. Norėjau į Asyžių, nes žinojau, kad Šv. Pranciškus buvo Asyžietis. Dar žinojau, kad kažkur aplink Asyžių turi stovėti bažnytėlė, kurios pavažiavusį stogą Pranciškus savom rankom sutvarkė. O daugiau tyčia nesidomėjau, kad nesugadinčiau sau atradimo džiaugsmo. Bekrykštaudama kaip mes važiuosim į Asyžių, o po to, kaip mes buvom Asyžiuje, supratau, kad kiti (people from people) apie Asyžių žino dar mažiau – .. aaaa kaip įdomu .. (mintyse: .. ??? pššššššš ... ką čia vakarienei suvalgius?..).

balandžius su Pranciškus tebesaisto amžina draugystė (sutvirtinta šniuriukais)
Santa Maria degli Angeli bazilika

Asyžius yra tiek žinomas ir svarbus, kiek žinomas ir svarbus yra šv. Pranciškus. Popiežiaus bendravardis prieš daug šimtų metų gimė, augo ir švenčiausius darbus nudirbo būtent Asyžiuje. Jaučiu profesinę silpnybę priedermę papasakoti kiek daug gražių dalykų žinau apie žymiausią Asyžiaus ubagėlį.

Apie Pranciškų savais žodžiais. Pranciškus gimė 1182 m. Asyžiuje. Šilko pirkliui Pietro Bernardone tiek patiko Prancūzija, kad norėdamas visuomet šalia savęs turėti dalelę to gėrio, šalia sūnaus krikšto vardo Jono pridūrė ir antrąjį – Prancūziukas (it. Francesco). Prancūziukas pateisino savo vardą ir buvo padykęs laisvo būdo vaikis. Vienok, patyrusio lėbautojo ir samdomo kareivio karjera jo šventos biografijos nepagadino, priešingai – suteikė daugiau dramos.

Dvasiniuose Pranciškaus ieškojimuose visus taškus ant i sudėjo vienas nuoširdus pokalbis. O buvo taip. Būsimas šventasis ilgai ir karštai meldėsi šalia Asyžiaus esančioje San Damiano bažnytėlėje. To įkarščio buvo tiek, kad įgijo paties Jėzaus Kristaus pasitikėjimą. Taigis, ant didžiulio krucifikso prieš altorių kabojęs Kristus pažiūrėjo Pranciškui į akis ir žmogaus balsu tarė „Pranciškau, būk mielas, liaukis poteriaut ir eik tvarkyti mano begriūvančios bažnyčios“ (pokalbio protokole užfiksuota – Jesus Cristus: Francesco, va', ripara la mia casa che, come vedi, è tutta in rovina). Taigi išėjo Pranciškus iš bažnyčios ir nenuėjęs nė penkių kilometrų užėjo pakiužusią koplyčią kiauru stogu. Na ir ėmėsi tą stogą lopyti. Susitvarkęs su darbu, sumojo, kad įtartinai lengvą užduotį jam Jėzus pavedė. O gal, jis pats per paprastai tą užduotį iššifravo...? Vat po tos koplyčios euroremonto ir prasidėjo tikrai šventas Pranciškaus gyvenimas ir šventų darbų maišą jis pildė nebe akmenukais, o akmens luitais ir uolom.

Iš ties, Pranciškus anaiptol ne iš tų šventųjų, kurie šventumą užsidirbo pakankamai pamaldžiai numirdami. Jo CV visų šventų darbų nė neišvardintum. Pranciškus pakūrė po šiai dienai sėkmingai veikiantį naujos vienuolijos projektą. Dar daugiau, jis suformulavo naujovišką vienuoliavimo koncepciją. Pranciškaus idėjos buvo lengvai kramtomos, dar ir šiandien pakartojamos patetiškuose kontekstuose: ne turėjime yra gyvenimo džiaugsmas Dievo meilė. Ir tas neturėjimas buvo priimtas labai rimtai ir pažodžiui: prieš įsirašant į pranciškonus vyrai privaloma tvarka išdalydavo savo gerą, tiems, kam jų manymu labiau reikėjo, o sau pasilikdavo tik ubago lazdą ir dar kokį šventą abrozdėlį ar kryžiuką. Pranciškaus pasekėjai, nelyg šių dienų pozityvistai, džiaugėsi šia diena, pasitikėjo Dievo bei gerų žmonių malone ir nesuko sau plaučių dėl rytdienos vakarienės. Nuo tiesiog valkatų šventojo kompanionai skyrėsi reguliariu poteriavimu ir aktyviu evangeliško gyvenimo būdo propagavimu (alle krikščioniška vegetarų-veganų versija). Pagrindinis pranciškonų darbas, kaip ir visų vienuolių buvo melstis už nusidėjėlius, bet jie šituo užsiėmė ne paslapčiom kur vienuolyne užsidarę, o atvirai ant žmonių akių. Už tas maldas priėmė natūrines aukas. Ir tik tokias, nes pinigų baidėsi, kaip šėtono užkrato (šiandien mokslas patvirtino, kad išties ant banknotų ir monetų tupi tiek ir tiek piktų bacilų).

Pranciškaus idėjoms prijaučiančių elgetų būrys sparčiai augo, o 1210 m. legalizavosi, kaip pilnavertė vienuolija.  Pranciškonų vienuoliavimas buvo tiek kitoniškas, kad net jų namai atsižegnojo pavadinimo su vienumo šaknimi. Pranciškonai gyveno ir tebegyvena ne vienuolynuose, o konventuose (nuo lotyniško žodžio surinkti, susiburti convenire). Mat jie dienom išsiskirstydavo po apylinkes gerų šventų darbų daryti ir tik vakare susirinkdavo drauge pasimelsti ir pernakvoti. Populistiškon kairėn pakrypusios idėjos apie lygiavą ir neturtą Lietuvoje tikrai neatrodo perdėm progresyvios, bet tais laikais tai buvo drąsus iššūkis sočiai, nutukimo ligų kamuojamai Bažnyčiai.

Iš įdomybių skrynelės. Pranciškus buvo ne tik didis darbininkas naujoviškos Bažnyčios statybose, bet ir šiaip geras žmogus. Nėra patvirtintų duomenų, kad šėrė beglobes kates, bet dokumentuota, kad gyvuliukams visada sumačydavo bent geru žodžiu. Šis šventas vyras buvo puikus pamokslininkas, kuriam neduok pavalgyt, o duok pakalbėt. Kai žmonės pailsdavo jo klausyti, eidavo Pranciškus papamokslauti paukščiams. Ir tai darė tiek gerai, kad po šiai dienai žmonėse žinomas, kaip visų laikų geriausias paukščių pamokslininkas. Kažkada Ravenoje užėjau į bažnyčią, kurios rūsyje buvo suorganizuotas baseinėlis su auksinėmis žuvytėmis. Nuostaba iškart atlėgo, kai prisiminiau, kad tai pranciškonų bažnyčia.

Asyžiaus išklotinė
kairiam gale Šv. Pranciškaus bazilika, dešiniam - Šv. Klaros bažnyčia

Apie Asyžių. Asyžius yra kompaktiškas senovinis miestas, įsikūręs kalno papėdėje, veidu atsigręžęs į Perudžą. Miestelis pakankamai dailus bei mielas ir nedievobaimingam pasivaikščiojimui. Vienok, didžiausias Asyžiaus žavesys ir stiprybė yra neįtikėtinai detaliame švento Pranciškaus gyvenimo išdėstyme. Sekant mūsų vos prieš šimtmetį pasimirusių veikėjų pėdsakais dažniausiai galime užeiti viso labo kokią apipuvusią ir apsamanojusią klėtelę. Pranciškus su šiuo pasauliu atsisveikino beveik prieš aštuonis šimtus metus, o Asyžiuje galima apeiti visą jo gyvenimą.

beabejo, kad tokį sūnų užauginę tėvai verti paminklo

Išlikę Pranciškaus gimtieji namai. Šalia vienos kamūrkės pakabinta lentelė primena, kad čia Tas kambarys, kuriame būsimas šventasis atlikinėjo tėvų paskirtą namų arešto bausmę. Išėjus pro artimiausius miesto vartus (Porta Nuova), neprireiks nė dešimties minučių, kad pasiekti San Damiano bažnyčią ir konventą. Į šį kompleksą įkomponuota koplyčia, kurioje įvyko lemtingasis Jėzaus ir Pranciškaus pokalbis. Išlikęs ir pats žmogaus balsu prabilęs krucifiksas, jis dabar tyliai kabo Šv. Klaros bažnyčioje. San Damiano bažnyčia šventesnė už kitas ne tik dėl Pranciškaus atsivertimo, bet ir kaip Klarisių vienuolijos lopšys. Pranciškaus kompanionė Klara Asyžietė (1194–1253) pasirūpino moteriškąją pranciškonų projekto adaptacija ir pamaldžiais darbais taipogi pelnė šventosios aureolę.

takutis į San Damiano, o tarp stulpo ir kipariso matosi Santa Maria ti Rivatorno bažnyčia 

pirmojo klarisių vienuolyno kluatras

Leidžiantis žemyn kalno papėdėje užeisite Santa Maria di Rivotorno bažnyčią. Pats Pranciškus asmeniškai tikrai nebuvo apsilankęs XIX a. bažnyčioje. Maldos namai apglėbia pašiūrę, kurioje glaudėsi šventasis su dviem savo mokiniais. Šioje priebėgoje jis parengė ir pirmąją Pranciškonų ordino regulą. Bažnyčios viduryje, žemėn susmegusiame namuke paeksponuotas vargingas Poverelo (čia tokia Pranciškaus pravardė – ale Vargšiukas) gyvenimas.

Vos už keleto kilometrų stūkso didžiulė Santa Maria degli Angeli bazilika. Šioje dailiai nuaugusioje barokinėje šventovėje stovi mažulytis spalvotas nameliukas, meiliai vadinamas Porziuncola. Tai čia toji legendinė paties Pranciškaus remontuota koplyčia. Porziuncola verta pagarbos ne tik todėl, kad šventos rankos jos čerpes keitė. Po legendinio remonto apleista bendiktinų koplyčia patapo pirmąją pranciškonų bažnyčia. 1212 m. šioje bažnytėlėje Pranciškus konsekravo aštuoniolikmetę Klarą. Iš Porziuncolos 1226 m. spalio 3 d. vakarą  šventasis iškeliavo į rojų.

Dėl visų šių šventų prižasčių būriai piligrimų veržėsi sukalbėti maldelę į Pranciškaus sveikatą Porziuncoloje. Idant visiems užtektų vietos, o ir pati mažutėlė per daug nenusinešiotų XVII a. viduryje ant Porziunkolos ir aplink ją buvo suorganizuota grandiozinė bazilika.

Šv. Pranciškaus bazilika

Vos už poros metų po Pranciškaus mirties, 1228 m. liepos 16 d. popiežius Grigalius IX Asyžiuje priėmė Pranciškų į šventųjų bendruomenę, o sekančią dieną pašventino kertinį Šv. Pranciškaus bazilikos akmenį. Tai galingas kompleksas, sudarytas iš aukštutinės ir žemutinės bažnyčios. Žemutinioji turtinga ne tik Šv. Pranciškaus palaikais, relikvijomis virtusiais jo asmeniniais daiktais, bet ir Gioto freskomis. Tai vieni iš tų tikrųjų Dievo namų, kur dūšia akimirksiu apsivalo nuo visų kasdienių dulkų, kur amžinybę išgyveni čia ir dabar.

Žinoma, Asyžiuje pilna ir kiek mažiau reikšmingų bažnyčių, kur Pranciškusgal kada ir sukalbėjo kokią maldelę, bet aiškesnio pėdsako grindyse neišmynė. Yra Asyžiuje ir viena kita detalė iš tų laikų, kai Jėzus Kristus su visais savo šventaisiais dar nė gimę nebuvo. Pačiam centre stovi Šv. Minervos bažnyčia, kiek atokesniame miesto pašalyje į miesto audinį įaugo amfiteatras. Tai buvo mažytė kompensacija mano Mielam neįtikėtinai kantriai išvaikščiojusiam mano viduramžių pasaulį.

Šv. Rufino katedros rozetės kampas.
nesgrabnios, bet išskirtinai meilios romaninės bestijos

Minervos šventykla adaptuota krikščioniškai sistemai

tokiose vietose visada visada nuskamba svajingas atodūsis
apie įsivaizduojamą muro romano sieną įsivaizduojamuose namuose

nei tai šventi, nei tai istoriniai, o vistiek gražūs pomidorai

Subjektyvūs pastebėjimai. Aš Asyžių vaizdavausi kaip mažytį miesteliuką, tokį itališkai jaukiai pašiurusį. O atvažiavome į tvirtai suręstą ir atsakingai prižiūrimą piligrimystės centrą. Surpise, surprise – Asyžius brangus ir svarbus krūvai pamaldžių katalikų. Musų mizantropiškai prigimčiai žmonių gatvėse buvo kiek per tiršta, tačiau tuo pačiu į tuos žmones buvo gražu žiūrėti. Kaip ir Pizoje, čia buvo įvairiausių tautybių, rasių, visokio senumo ir storumo žmonių, bet jie visi turėjo bendrą bruožą – giedrą veidą.

gyvas priekaištas visiems  postringaujantiems apie netikusį šiuolaikinį jaunimą

Mums tų visuotinio svarbumo bažnyčių galiausiai pasidarė kiek per daug. Panašiai, kaip padorioje paveikslų galerijoje, kur link galo vis sunkiau koncentruoti žvilgsnį į eilinį pasaulinio lygio masterpysą. Į Carcerio eremitą - tokią atsiskyrėlišką šventą vietą, kur Pranciškus išeidavo į mišką susikaupti ir šventų dalykų pagalvoti - tyčia nėjom. Jautėm, kad dar vienas užėjimas į dideliai svarbią šventovę, ir šaukdami į laisvę pasileis vidiniai demonai.. O kaip nepatogu būtu prieš žmones - juk visur iškabintos lentelės siūlančios patylėti.. 

vidiniams demonams čia nurodyta laikytis tyliai

Asyžiuje prisiėjo dar kartą išpažinti pagarbą Katalikų Bažnyčiai. Ši institucija buvo ne tik viena įspūdingiausių kūrėjų, bet ir rūpestingas muziejininkas. Asyžiuje ir jo apylinkėse per amžius saugotas ir puoselėtas kiekvienas Pranciškaus paliktas pėdsakas. Tikriausiai nebūtų didelis perspaudimas Bažnyčią išvadinti pirmuoju Europoje paveldosaugininku. Juk ir Lietuvoje apie Žygimanto Augusto lobius tik legendos pasakojamos, o Katedros lobynas išstatytas apžiūrai.

P.S. rašydama tekstą apsižiūrėjau, kad labai skūpai pas mane Asyžiaus fotografijų. Gražiausi ir švenčiausi dalykai buvo bažnyčių viduje, kur gražiai gali nufotografuoti nebent iaparatai, o mūsų neišmanėlis veidrodinukas tik miglelės prifotografuoja. Kita vertus, šventas maratonas per bažnyčias tiek išvalė smegenis, kad neberūpėjo kaip žmonėms parodysim kur buvę.