Šventas Asyžius

Prieš visus šventus skubu papasakoti apie vieną švenčiausių Umbrijos miestelių – šventą Asyžių. Norėjau į Asyžių, nes žinojau, kad Šv. Pranciškus buvo Asyžietis. Dar žinojau, kad kažkur aplink Asyžių turi stovėti bažnytėlė, kurios pavažiavusį stogą Pranciškus savom rankom sutvarkė. O daugiau tyčia nesidomėjau, kad nesugadinčiau sau atradimo džiaugsmo. Bekrykštaudama kaip mes važiuosim į Asyžių, o po to, kaip mes buvom Asyžiuje, supratau, kad kiti (people from people) apie Asyžių žino dar mažiau – .. aaaa kaip įdomu .. (mintyse: .. ??? pššššššš ... ką čia vakarienei suvalgius?..).

balandžius su Pranciškus tebesaisto amžina draugystė (sutvirtinta šniuriukais)
Santa Maria degli Angeli bazilika

Asyžius yra tiek žinomas ir svarbus, kiek žinomas ir svarbus yra šv. Pranciškus. Popiežiaus bendravardis prieš daug šimtų metų gimė, augo ir švenčiausius darbus nudirbo būtent Asyžiuje. Jaučiu profesinę silpnybę priedermę papasakoti kiek daug gražių dalykų žinau apie žymiausią Asyžiaus ubagėlį.

Apie Pranciškų savais žodžiais. Pranciškus gimė 1182 m. Asyžiuje. Šilko pirkliui Pietro Bernardone tiek patiko Prancūzija, kad norėdamas visuomet šalia savęs turėti dalelę to gėrio, šalia sūnaus krikšto vardo Jono pridūrė ir antrąjį – Prancūziukas (it. Francesco). Prancūziukas pateisino savo vardą ir buvo padykęs laisvo būdo vaikis. Vienok, patyrusio lėbautojo ir samdomo kareivio karjera jo šventos biografijos nepagadino, priešingai – suteikė daugiau dramos.

Ruduo, pernykštis sniegas, vėjas, šaltis ir kiti kalnai

Žiūrau vakarykštes nuotraukas ir vis dar save bandau patikinti – taip, taip aš ten buvau. Į vieną dieną sutilpo neįtikėtinai daug įspūdžių ir iššūkių. Perėjom bent kelias klimato zonas, peržengėm ne vieną „aš čia tikrai neičiau“ slenkstį, įlipom į aukščiausią gyvenime viršūnę. Vis dar virškinu vakar dieną. Veliuosi į visokius „life, univers and everithing“ lygio klausimus: ar visada verta eiti tiek toli, kiek kojos gali nunešti?; ką duoda užsikabarojimas aukščiau nei norėtųsi?; kiek išminties ir kiek tingėjimo yra atsirobojime nuo visokių įrodymų sau ir žmonijai?; kurioj vietoj savęs saugojimas ir savo ribų žinojimas pereina į savęs ribojimą? et cetera.. Žinau, kad bet kuriam prityrusiam kalnų žmogui, šitoks pliūpsnis egzitencinių klausimų po dienos pasivaikščiojimo pasirodys giliai naivus dalykas. Bet aš tai niekada smarkiai nesiveržiau į kalnus. Man tik rudens Žydrojoj pakrantėj pritrūko.

Nepasiduodam. Rudens paieškų tęsinys

Šiandien nėjau parsinešti krosanų pusryčiams. Kur jau ten eisi, kaip ten jau eisi. Net ir iki virtuvės užsikaisti kavos krypavau pabrėžtinai siaurais žingsneliais, nelenkdama kojų per kelius. Užtat vakar ėjom daug, sakyčiau, kiek per daug. Pusantro kilometro nėra didelis atstumas, bet, pasirodo, pusantro kilometro į viršų, o po to tiek pat į apačią jau šis tas (čia pusantro kilometro yra aukštumo, o ne tolumo matas). Viskas čia per tą rudenį.

Man tiek prireikė rudens, kad pasirašėm į žygį, kuris jau iš aprašymo rodės musų kinkom kiek per aukštas. Iki užlipom galvojau va kaip šaunu, kartais atsiverti išoriniam spaudimui. Mes patys savęs tikrai nebūtumėm prispaudę sekmądieną keltis kaip į lėktuvą. Tuo metu, kai paprastai kramsnojame sekmadieninius krosanus, jau buvom nusibeldę pusšimtį kilometrų ir jau kažkiek pasilypėję. Nuėjus cielą trečdalį kilimo kelio įvertinome, kad čia būtų ta vieta, kur sėstumėme pailsėti ir klotumėme pikniko staltiesę. Viršūnėje buvo daugiau nei aišku, kad laisva valia, nepastiprinta jokiais moraliniais įsipareigojimais bendražygiams, savo kaulų čia tikrai nebūtumėm užnešę.

Japoniškas sodas Monake

Šiandien besidomėdama olandiško gyvenimo naujienomis apturėjau déjà vu – kaip peržiūrinėčiau savo nuotraukas apie japonišką sodą Monake. Tiesa, nežinau, ar Monako japoniškam sode būna ruduo. Ta proga nusprendžiau pastumti į šalį Šventą Asyžių jau bene mėnesį laukiantį, kad jo ardesu parašyčiau kokį gerą žodį. Kantrūs tie šventieji.. O mane šiandien patraukė ant puikybės pasirodyti, kad ir aš esu buvus japoniškam sode.

daugiabučių papėdėje kulūs varteliai į išukuotą ir išglostytą pasaką apie Japoniją

Monakas yra nuostabi daugiabučių valstybė. Čia dangoraižiai lipa į kalnus, o jei lieka trys pėdos žemės, kur jau nebeina įkomponuoti daugiaukščio, tuosyk ten pasodina parką. Parkui įsteigti čia net nebūtina ieškoti laisvos žemės, kitą kartą užtenka ir laisvo stogo. Japoniškas sodas - vienas prabangesnių jis įsitaisęs ant 7 žemės hektarų. Ir ne šiaip susirietęs ant kokio skardžio pašaliuko, o patogiai išsitiesęs palei jūrą Monte Carlo papėdėje.

Po uogą, po lapelį renku savo rudenį

Kuo tuoliau, tuo labiau man pritinka gyvent šiltuose kraštuose. Visakaip gražu čia. Labai mielai pratęsčiau atostogas dar bent metams. Bet..  nėra tokios visatos, kur negyventų Bet'ai. Bet štai ateina laikas, kai trūks plyš prireikia prisiglaust prie tos laimės, kurią jau pažįsti. Kovo mėnesį blaškėmės po kalnus ir pakalnes ieškodami žibučių. Nes nėra pavasario be žibučių. O rudeniop aplink kojas pradėjo veltis ilgesiai ir neįveikiamai prisireikė pabraidyt po geltonas šiugždančias marias, išsikrykštaut po padykusiais klevais, pasikartoti visus įmanomus geltonus, rausvus ir rusvus atspalvius. Šiandien penkias žydras jūras išmainyčiau į vieną rudeniškai apsitaisiusią alėją.

Jau kuris laikas, kai atidžiai žvalgaus rudens pėdsakų. Palmės net ir baigiantis sezonui savo lapų nei perspalvina, nei pavėjujui išmėto (geriau pagalvojus, gal taip ir geriau). Kaip rudenišką užuominą galima užskaityti tik geltonų slyvukų vėduokles (tikrai ne botaninis palmių vaisių pavadinimas). Klevų pusbroliai platanai išsirenginėja patyliukais, nedemonstruodami savo rudeninės dramos spalvingame parade.

Puikusis San Gimignano

Į San Gimignaną važiavome nes kadais savom akim mačiau, kaip ten gražu ir norėjau tą gražumą parodyti savo Mielam. Tai mažiukas dailiosios Toskanos miesteliukas. Daug Toskanoje tokių mažiukų gražuoliukų. Kalvas vainikuojančios jų akmeninės sienos gobia siaurų gatvelių rezginį, tose gatvelėse už kas antro kampo rymo senutė bažnyčia, o kas trečios durys atsidaro į skanumynų-gražumynų krautuvėlę. Čia vietiniams nereikia nė pusės sekundės galvoti, kad pasakytų kur yra gražiausia vieta pasaulyje.

San Gimignano vienas puikiausias iš Toskanos mažulių, su aukščiausiai iškelta karūna. Ir tai ne metafora. Juk ta karūna apkaišyta akmeniniai bokštais. Senais gerais laikais tų bokštų čia buvo virš septyniasdešimt. Bet ir išlikusių šešiolikos dangoraižių pakanka, kad iš tolo matytųsi koks San Gimignano puikus.