Smagiausios šios vasaros pramogos buvo laukinės:
braidymas padebesiais kalnuose, klaidžiojimas pievom ir laukais Provanse,
pasisupimas jūros bangose ir pan. Bet mes ne visai laukiniai – kitą sykį imam ir
praalkstam kultūringo peno sielai. Šį savaitgalį išvažiavom kultūros paieškot į Monaką. Vasarą
Monako kultūros namai (oficialus vardas Grimaldi forum) suorganizavo parodą „Monaco fête Picasso“. Pagal mano prancūzų kalbos įsivaizdavimą, norėta pasakyti „Monakas švenčia Picasso“ arba „Monake švenčia Picasso“. Šventė organizuota Picasso
mirties 40-mečio jubiliejaus proga. Iš ties tai buvo du viename – dvi parodos susijungė į vieną šventę: „Picasso dans la Collection Nahmad“ ir „Picasso
Côte d'Azur“. Išleisti ir du katalogai – atskiras kiekvienai parodai.
fotografuoti nebuvo draudžiama tik kultūros namų foje |
Toje dalyje su ilgesniu pavadinimu paviešinti
Picasso darbai iš privačios Nahmad kolekcijos. Anot parodos sienlaikraščio ta
kolekcija yra gana unikali (quite unique),
mat joje sukaupta tūkstančiai impresionistų ir modernistų darbų. Šitoj
vietoj nevalingai šyptelėjau apie daugybę unikalių, vienintelių ir
nepakartojamų dalykų ir jų kopijų parodomų kiekvienoje naujoje kiekvieno Lietuvos muziejaus parodoje. Taigi Grimaldi forumas suorganizavo, kad būtų
paviešinta 116 Picasso masterpieces‘ų iš tos gana unikalios privačios
kolekcijos.
Mano meninis išprusimas nėra beribis. Jo ribos užsilenkia
kažkur ties Baroko slenkščiu. O su Picasso esu tik prasilenkusi Britų nacionalinėje galerijoje, gal dar kurioje nors meno šventovėj. Taigi negaliu įvertinti ar tikrai tikrai visi
eksponuoti darbai teisėtai ir pagrįstai įrašyti į masterpieces‘ų kategoriją. Tarkim, kad toks didis dailininkas, kaip Picasso, niekaip negalėjo nupiešti normalaus eskizo - nori nenori visad gaudavosi masterpysas ir ne kitaip. Bet
kuriuo atveju, padarė įspūdį kaip tie masterpieces‘ai buvo organizuoti į vieną
parodą. Atsisakyta chronologinio nuoseklumo. Praignoruoti Picasso kūrybos
etapai. Pasiūlyta į Picasso paveikslus pasižiūrėti tematiškai. Išdėstyta 12 Picasso
pieštų ir perpieštų temų: Natiurmortai, dailininkas ir pozuotoja, sėdinčios
moterys, variacijos „Pusryčių ant žolės“ tema ir t.t. Imsiu ir prisipažinsiu, kad šitokiu būdu
organizuotą nelabai pažįstamo genijaus kūrybą man buvo paprasčiau aprėpiama,
lengviau kramtoma.
Antroji paroda „Picasso Côte d'Azur“ paskirta vietos aktualijoms – kur
Žydrojoje pakrantėje buvo Picasso ir ką jis ten veikė. Ne visi menininkai buvo
nabagai. Ir tie, kurie nebuvo nabagai, kaip normalūs žmonės, važiuodavo atostogauti prie jūros. Kaip
paminklai geroms gerų menininkų atostogoms Žydrojoje Pakrantėje išlikę aibė „Tomo
Mano namelių“: Matisso namas Nicoje, Picasso tvirtovė Antibuose, Renuar namai
Cagnes sur Mer, Jean Cocteau muziejus Menton ir t.t. Picasso tai su viena tai
su kita žmona atvažiuodavo pailsėti ir papiešti prie jūros. Apie tas atostogas pasakojančioje parodoje buvo
daugiau stendų nei orginalių artefaktų. Nesu labai pavyzdinga stendinių parodų
skaitytoja, bet šioji susiskaitė gana neskaudžiai: lakoniška informacija, aiškūs
žemėlapiai, truputukas senų fotografijų „į temą“, keli piešiniai iš aptariamų
atostogų kūrybinio etapo.
Ar man patiko Picasso šventėje? O taip. Nedrįsčiau
pareikšti, kad Monake su Picasso susipažinau artimiau. Vienok, nepameluočiau įrašydama jį
į „iš matymo pažįstamų“ dailininkų sąrašą. Paveikiausi pasirodė Picasso pasakojimai
apie moterį. Drobėse apie moteris neįmantriomis formomis išsitaškė erotinis gaivalas. Intriguojantis savo jausmingumu ir kiek gąsdinantis tiesmuku atvirumu.
Atskiras žiūrėjimo vertas dalykas buvo pačios
parodos apipavidalinimas: viešinimas ir informacijos sklaida, scenografija, gražiai sušukuoti apsauginiai ir taip toliau ir panašiai.
Viskas viskas aukštam lygmenį, gerai apgalvota, puikiai išpildyta, konceptualiai
stipru, bet vartotojui draugiška, įkandama, net ribotiems meno mylėtojams.
parodos laikraštis. alternatyva gražiam, spalvotam ir kitaip pabrėžtinai reprezentatyviam lankstinukui |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą